Dirvožemis yra gyvas, kvėpuojantis, besimaitinantis, savo poreikius turintis sudėtinis “organizmas”. Natūraliomis sąlygomis jame beveik visada auga kokie nors augalai. Neturėdamas “darbo” jis ima silpti, prastėja jo kokybė, pradeda vykti eroziniai procesai. Deja, per stipriai įdarbintas, jis taip pat “pavargsta”, išeikvoja savo maistines medžiagas. Taigi, kartas nuo karto jį reikia atgaivinti bei atnaujinti trąšomis. Šiuo metu nemažai sodininkų, galėdami rinktis, būtinai pasirinks kuo natūralesnes trąšas. Svarbu ne tik praturtinti dirvą maistinėmis augalams reikalingomis medžiagomis. Žaliosios trąšos tuo pačiu pagerina jos struktūrą, sumažina piktžolių augimą bei apsaugo būsimą derlių nuo bakterijų ir parazitinių mikroskopinių kirmėlių.
Tai ne kas kita, o tam tikros augalų rūšys, vadinamos sideratais, arba posėlinėmis kultūromis. Nuėmus ankstyvųjų daržovių (salotų, ridikėlių, morkų, špinatų ir kt.) derlių, laisvus plotus, kuriuose jie augo, patartina užsėti žaliosiomis trąšomis. Tam, pavyzdžiui, puikiai tinka baltosios garstyčios, lubinai, facelijos, vikiai, pašarinės pupos, vasariniai rapsai, dobilai ir kt. Tai vienmečiai, trumpą vegetacijos laikotarpį turintys augalai. Jie gali būti sėjami visą pavasarį ir vasarą (priklausomai nuo pasirinktos augalų rūšies). Pavasarį žaliosios trąšos sėjamos nederlinguose ir nenaudojamuose plotuose, norint pagerinti jų kokybę, o antroje vasaros pusėje ir rudenį – plotuose, kur jau nuimtas derlius. Sideratų sėklos sudygsta ir užauga greitai, per kelias savaites. Tada juos reikia perkasti ar užarti bei palikti dirvoje, kad pūdami virstų natūralia trąša. Šitoks tręšimas yra tikrai labai paprastas, o jo teigiamas poveikis derliui bus jaučiamas dar 3-4 metus.
Gana populiarios žaliosios trąšos yra baltosios garstyčios ir vasariniai rapsai. Šie augalai pasižymi ne tik jau minėtu poveikiu dirvai. Be viso kito jie dar ir naikina mikroskopines, mažesnes nei 1 mm dydžio kirmėles, kurios parazituoja augalų audiniuose bei sėklose ir yra pavojingos žmonių sveikatai. Taigi, pasirinkę žaliąsias trąšas, mes ne tik pagerinsime dirvožemio kokybę, bet ir apsaugosime savo būsimą derlių nuo galimo užkrato.
Žaliosios trąšos labai pagerina dirvos struktūrą, bei jos aeracines savybes, užkerta kelią jos erozijai. Taip pat suaktyvėja dirvoje gyvenantys mikroorganizmai, pagausėja humuso ir maistinių medžiagų, kurias lengvai pasisavina augalai. Sideratai auga greitai, todėl lengvai nustelbia piktžoles ir neleidžia joms daugintis. Augalų šaknys dirvožemyje sulaiko mineralines medžiagas, drėgmė negali jų išplauti. Tokiu būdu net ir metai iš metų alinta žemė gali gana greitai atsigauti.
Sėklos žaliajai trąšai sėjamos negiliai, vidutiniu tankumu. Sunkesnėse dirvose užtenka 6-8cm gylio, lengvesnėse – 12-15cm. Dirvožemis prieš tai perkasamas, išpurenamas ir išlyginamas. Kadangi žalioji trąša auga greitai, po keleto savaičių jau galima perkasti. Jaunuose sideratuose gausu azoto, fosforo, kalio, kalcio ir kitų dirvos derlingumui reikalingų medžiagų. Delsti su žaliosios masės pjovimu neverta. Augalams bręstant, jų stiebai darosi kietesni, lėčiau yra, juose sumažėja taip reikalingo azoto. Po arimo, matant, kad žaliosios masės yra per daug, jos perteklių reikėtų nurinkti ir kompostuoti atskirai – kitaip ji pradės rūgti dirvožemyje. Palankiausias laikas arimui – kai augalai jau sukrovę žiedus, arba ima žydėti (augalai neturi spėti paskleisti sėklų), bet stiebai dar nepradėję medėti. Pjaunami gali būti vos 20cm aukščio augalai. Nemažai jų organinės masės slepiasi po žeme – tai šaknys, kurios gali siekti net iki metro. Būtent jos labai efektyviai išpurena dirvą, kaupia savyje įvairias maistines medžiagas, o apartos greitai suyra, tas medžiagas atpalaiduodamos bei palikdamos daugybę smulkučių kanalėlių orui.
