Šiandien yra geriausia mano gyvenimo diena.
Tokia diena man buvo ir vakar. Ir užvakar. Ir diena prieš tai, ir dar diena prieš tai…
Manote, kad aš laimės kūdikis? Ar tiesiog naivus? Anaiptol, leiskite paaiškinti.
Viskas prasidėjo kai susimąsčiau, kad žmonės gimsta visiškai priklausomi nuo aplinkos. Jie negali pasirinkti savo kūno, lyties, vardo, tėvų, gimtosios kalbos, šalies… Netgi mūsų kasdieninį elgesį galima paaiškinti genų, tėvų ar kultūrinės aplinkos įtaka. Tiek daug dalykų jau būna parinkta už mus ir visiškai atsitiktinai.
O kaip optimizmas – ar tai irgi yra paveldimas bruožas? Ar vis dėlto mes jį galime išsiauginti?
Štai panagrinėkime mūsų aplinkos vertinimą. Kada buvo geriausia jūsų gyvenimo diena? Automatiškai mintys krypsta kažkur į praeitį: tai buvimas su mylimu žmogumi, ypatingo pasiekimo akimirka, tiesiog mėgavimasis jaunyste ir neribotomis galimybėmis. Vertinimo sistema kužda, kad ši diena turėtų kažkuo išsiskirti iš kitų.
O kaip šiandien? Ar ji galėtų būti geriausia jūsų gyvenimo diena?
Kai kas perskaitęs tokį klausimą turbūt ironiškai nusišypsojo: “na taip, geriausia mano gyvenimo diena, kai aplinkui tiek daug problemų”. Arba atsiduso, nes šiandien buvo tik dar viena rutinos dozė ir po savaitės jau bus visiškai pamiršta.
Jeigu atsakome “ne”, mes tyliai pripažįstame pralaimėjimą neapčiuopiamam ir bejausmiam laikui. Ar mes galime iš tiesų džiaugtis akimirka ir užmegzti gilius ryšius su žmonėmis, jei geriausios mūsų dienos yra praeityje?.. Širdis šnibžda, kad ne. O ar yra kokia nors išeitis?
Dabar pabandome šiek tiek pakeisti klausimą: ar šiandien galėtų būti geriausia jūsų gyvenimo diena, jei ji būtų vienintelė jūsų gyvenimo diena?
Viena mažutė detalė, kuri pakeičia viską. Nes atsakymas į šitaip pateiktą klausimą yra aiškus TAIP. Žmogui, kuris tegalėtų prisiminti tik vieną savo gyvenimo dieną, kiekvienas naujas rytas būtų geriausias jo gyvenime. O mes, kurie galime prisiminti daug dienų, kažkodėl esame įstrigę praeityje. Ir nepastebime kaip pro šalį pralekia metai, galimybės, gyvenimas. Kaip nužydi vyšnios.
Kodėl mums atrodo, kad mūsų prisiminimai yra kažkur toli ir nebesugrąžinami? Viena gražiausių mano girdėtų budizmo mokytojo Thich Nhat Hanh minčių yra ši: jei jūs ilgitės kokio žmogaus ir jis likęs tik jūsų atmintyje – nusišypsokite jam ir pajuskite kaip jis šypsosi jums atgal. Ta vieta, tas žmogus yra gyvi čia ir dabar, jūsų prisiminimuose.
Tad aš tariau sau – tebūnie ši diena geriausia. O geriausia ji yra dėl vienos paprastos priežasties: joje aš nešuosi gyvas visas praeities dienas plius viena nauja. Neveltui anglų kalboje dabartis vadinama “present” (kaip ir dovana). Pasidžiaukime ja.
Klaipėdos.info
